Vakarų Frankų karalystė
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
lot. Regnum Francorum Occidentalium Vakarų Frankų karalystė | ||||
Frankų imperijos sub-karalystė | ||||
| ||||
Vakarų Frankų karalystė (raudona) 843 m. | ||||
Sostinė | Paryžius | |||
Kalbos | Frankų kalba | |||
Valdymo forma | monarchija | |||
Era | Viduramžiai | |||
- Verdeno sutartis | 843 m. m. | |||
- Kapetingų dinastijos atėjimas į valdžią | 987 m. | |||
Vakarų Frankų karalystė − istorinė karalystė, viena iš trijų Karolingų Frankų (Romos) imperijos dalių, egzistavusi 843−987 m. Jos teritorijos užėmė imperijos vakarinę dalį, t. y. didžiąją dalį dabartinės Prancūzijos. Kitos Frankų imperiją sudariusios karalystės buvo Rytų Frankų karalystė ir Vidurio Frankų karalystė.
Raida
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Karolis II Plikagalvis (843−877 m.) gavo šią karalystę trims broliams padalinus Frankų imperiją. Po Vidurio Frankų karalystės suirimo 855 m., konkuruodamas su Rytų Frankų imperija, jis siekė įgyti kai kurias sritis rytuose, kas jam pavyko 870 m., užimant dalį Lotaringijos ir Burgundijos. 875 m. jis buvo išrinktas Romos imperatoriumi, tapdamas vieninteliu imperatoriumi iš šios karalystės.
Kadangi Frankų (Romos) imperijos idėja nebuvo prarasta, Vakarų frankų karaliai pripažino Romos imperatoriaus valdžią, o šiais imperatoriais visada tapdavo Rytų Frankų karalystės atstovai. 884 m. vienas iš jų, Karolis III Storasis, pasinaudojęs Karlomano mirtimi užėmė Vakarų frankų sostą, paskutinį kartą politiškai suvienydamas imperiją.
Po jo mirties karalystės istoriją lydėjo kova tarp Karolingų ir Robetinų (Anžu grafų) dinastijų. 888 m. Vakarų frankai išsirinko Robertinų kilmės karalių Odą. Tačiau didikai, remiami Rytų Frankų, iškėlė kitą kandidatą, Karolį III, kuris užėmė sostą 898 m. Nuo 911 m. šis valdė ir Lotaringiją. Po šio mirties vėl valdė Robertinai, kol 936 m. Liudvikas IV Užjūrietis neatkūrė Karolingų valdžios.
Dėl nuolatinių vidaus konfliktų karalystė labai greitai ėmė skaidytis į atskiras feodalines valstybes. Paskutinieji Karolingai valdė tik šiaurės rytines karalystės teritorijas aplink Reimsą. Piečiau jų viešpatavo Robertinai. Mirus paskutiniajam Karolingui Liudvikui V, Prancūzijos karaliumi buvo išrinktas Hiugas Kapetas iš Robertinų, ir taip pradėjo Kapetingų dinastiją.
Feodalinės valstybės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dėl nuolatinių pilietinių karų Vakarų Frankų karalystė greitai skaldėsi. X a. pabaigoje karalių tiesiogiai kontroliuojamos valdos teapėmė nedideles išsimėčiusias sritis karalystės šiaurėje. Likusiose dalyse nepriklausomi viešpatavo galingi kunigaikščiai ir grafai. Todėl Vakarų Frankų karalystę sudarė šios feodalinės valstybės:
- Flandrijos grafystė
- Vermandua grafystė
- Normandijos kunigaikštystė
- Bretanės kunigaikštystė
- Burgundijos kunigaikštystė
- Anžu grafystė
- Akvitanijos kunigaikštystė
- Gaskonės kunigaikštystė
- Tulūzos grafystė
- Gotjė markgrafystė
Valdovai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Karolis Plikagalvis (843−877 m.), Romos imperatorius 875−877 m.,
- Liudvikas II Mikčius (877−879 m.),
- Liudvikas III (879−882 m.),
- Karlomanas II (879−884 m.), kartu su Liudviku III,
- Karolis II Storasis (884−887 m.), Romos imperatorius 881−888 m.,
- Edas I (888−898 m.),
- Karolis III Naivusis (893−923 m.), iki 898 m. kartu su Odu,
- Robertas I (922−923 m.),
- Raulis (923−936 m.),
- Liudvikas IV Užjūrietis (936−954 m.),
- Lotaras (954−986 m.),
- Liudvikas V (986−987 m.)
|